Juozas Jurginis
MEDININKŲ PILIS

AKMENYS IR ŽMONĖS

Paskutinį kartą Medininkų pilyje lankiausi 1983 m. per saulėtas Gegužės šventes. Norėjau apžiūrėti pilies griovį, vadinamą fosa, tokiu metu, kai sniegas ištirpęs, o medžiai su krūmais dar tik sprogsta ir jų lapai neužstoja vaizdo. Pilies vartus radau atrakintus ir kieme saulės atokaitoje besišildančią senutę — pilies saugotoją. Ji sėdėjo pašalėje medinio, gana dailaus namelio, kurio viename gale įrengta Lietuvos pilių nuotraukų ir brėžinių parodėlė. Pasveikinta su labu rytu, senutė pavadino mane ne tik ankstyvu lankytoju, o netgi svečiu nebuvėliu, paprašė užeiti į vidų. Kalbą pasukome apie lankytojus.
Pilies lankytojus ji skaičiuojanti tik apytikriai ir mananti, jog kasmet jų esti apie 4 ar 5 tūkstančius ir, lyg apgailestaudama, pridūrė, kad mažoka. Jos saugoma pilis esanti neįdomi. Kas matė Vilnių, Trakus ar Gardiną, tam Medininkuose nesą ko žiūrėti: akmenų mūras, tuščias kiemas — ir daugiau nieko. Pilies lankytojai — daugiausia moksleiviai ir studentai, atvykstantys ir išvykstantys triukšmingais pulkais, vadinamais ekskursijomis. Ekskursantai ieško įdomybių. Jie lenda pro pamatų skylę ir lipa į vienintelį pilies bokštą, tačiau grįžta nepatenkinti: neradę nei paslaptingų rūsių, nei urvų, kuriuose veistųsi šikšnosparniai ar gyventų vaiduokliai. Reta apie kurį, nors ir skurdų, piliakalnį nešnekama, kad ten nugrimzdęs dvaras ar bažnyčia, kad ten vaidenasi pakaruoklis, pakerėta karalaitė ar gyvas užkastas neklaužada bajoras, o čia esą tyku.
Pilies saugotoja kaltino rašytojus, kad jie pilimi nesidomi ir panašių pasakojimų neužrašo. Ne jos esąs reikalas šviesti turistus, o jei būtų išleista knygelė, ji galėtų pasiūlyti įsigyti ir pasiskaityti. Aš nutylėjau, kad esu didoko rašinio apie Medininkus autorius ir kad tas rašinys paskelbtas knygoje „Lietuvos pilys“, išleistoje 1971 m. Senutei įgrisę turistų priekaištai, kad ji sauganti mūre išlikusius bei išvirtusius akmenis, kurie nežinia kada ir iš kur atsirado, kurie neauga ir nesensta, apie kuriuos nėra ką pasakoti.
Kad Medininkų pilis mažai lankoma, kad apie ją kalbama kaip apie neįdomią ir vienišą, kalti kultūros paminklų saugotojai ir propaguotojai. Etnografai ir architektai dažniausiai tiria daiktus ir apie juos rašo pamiršdami žmones — tų daiktų kūrėjus ir vartotojus. Į tai, kas Medininkuose išlikę, reikia žiūrėti keliautojo tyrinėtojo — vadinasi, kraštotyrininko — akimis.
Pažvelgę į pilį, matome, kad ji pastatyta ne kalvoje, ne pelkės saloje ir ne lygumoje, o šlaite, kurio pakilioji vieta pietų pusėje, o nuolaidžioj! — šiaurės. Pilis statyta labai nepatogioje vietoje — tuo ji išsiskiria iš kitų Lietuvos pilių. Ją iš visų pusių juosia platus ir gilus griovys. Pietinėje pusėje iškastas gilesnis griovys, o šiaurinėje, atgręžtoje į Vilniaus—Minsko plentą, prie pelkės, jis kastas ne taip giliai ir iš žemių supiltas aukštas, labai status pylimas, kurio viršūnėje iš akmenų išmūryta siena. Pilies kiemas nelygus, į pietus jis pakilesnis, nors kaip tik iš šios vietos griovio žemės neštos ir piltos į šiaurinę pusę, stengiantis kiemo paviršių išlyginti. Pakilesnėje vietoje žemė kieta, o nuolaidesnėje — minkšta, durpinga.
Kas ir dėl ko Medininkų pilį statė tokioje neparankioje vietoje? Juk vienoje šlaito pusėje grioviui iškasti ir kitoje iš griovio žemių šlaitui supilti reikėjo daugybės darbo. Inžinieriai apskaičiavo, kad žemių iškasta apie 65 tūkst., o lauko akmenų atvežta 18,5 tūkst. m3. Žinant, kad dirbama buvo tik kastuvais ir neštuvais, galima apskaičiuoti, kiek darbo dienų reikėjo grioviui iškasti ir sienai išmūryti. Sunkiau pasakyti, kiek vyrų, arklių ir vežimų reikėjo akmenims surinkti ir į statybos vietą atgabenti. Apie žmones ir jų darbą pagalvojus, darosi aišku, kad Medininkų pilį pastatyti buvo galima tik esant valstybei su stipriu valdovu ir kad ji negalėjo atsirasti anksčiau negu Mindaugas tapo monarchu.
Kelis šimtus metų pilis netarnavo karo reikalams, o grioviai tebėra, galima sakyti, sveiki, užverstas tik įvažiavimas toje vietoje, kur turėjo būti pakeliamasis arba kitoks tiltas. Sienos neišgriautos ir akmenys neišgrobstyti. Reikia manyti, kad prie pilies nesikūrė miestas, o valstiečiai akmenų užtektinai turėjo savo laukuose.
Kažin, kuris valdovas ją statė ir dėl ko. Aišku, pilis turėjo karinę gynybinę paskirtį. Bet kaip ji galėjo būti ginama, jeigu turi tik vieną bokštą, išmūrytą sienos šiaurės rytų kampe? Ji galėjo būti ginama šaudant ne iš kampinių ir ne iš sienos išsikišusių bokštų, o nuo sienos viršaus. Gal pilis statyta tuo metu, kai šaunamasis ginklas dar nebuvo paplitęs, o buvo naudojamas svaidomasis?
Kronikų žiniomis, kryžiuočiai Gediminą nušovę (1341 m.). Tai galėjo būti atsitiktinumas. Žalgirio mūšyje buvo kaunamasi šaltaisiais ginklais, keli kryžiuočių paleisti šūviai iš patrankų pėstininkų ir raitelių neišgąsdino, nors sviediniai jau buvo špižiniai ir atstojo akmeninius rutulius, bet dar nesproginėjo. Jie tiko pilių sienoms griauti. Ar buvo Medininkų pilies siena griauta stengiantis pramušti skylę ir kurioje vietoje, reikia atidžiau panagrinėti.
Išlikusią apsauginę sieną turi ir Trakų salos pilis, bet ji mūryta kitaip. Vadinasi, mūrijo kiti meistrai ir kitu metu. Iš akmenų dėjimo ir plytų rišimo būdų sprendžiame apie statybos techniką, statytojų estetiką ir, svarbiausia, gyventojų tikslus. Tada akmenys prašneka apie žmones.
Savo pobūdžiu, įrengimais, taip pat statyba Medininkų pilis gimininga Lydos ir Krėvos pilims. Šios trys pilys greičiausiai ir amžiaus vienodo. Skirtumas tik tas, kad Lydos ir Krėvos pilys stovi gyvenvietėse, kurios virto miestais, o Medininkų net kaimu pavadinti negalima. Dabar Medininkai — plotu didžiausia pilis Lietuvoje; šalia jos pakilesnėje vietoje stovi bažnytėlė ir keli gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai. Ši gyvenvietė turėjo kuo nors pasižymėti jau iki krikščionybės įvedimo (1387 m.), nes, aprūpinant klebonus žemėmis, Vilniaus vyskupystėje buvo įsteigtos tokios parapijos: Ukmergės, Maišiagalos, Nemenčinės, Medininkų, Krėvos, Obolcų ir Haino (Aino). Matyt, parapijų centrais parinktos gyvenvietės, kuriose buvo medinės pilys, vėliau virtusios piliakalniais, arba mūrinės, virtusios griuvėsiais. Medininkų gyvenvietė galėjo būti menka, tačiau vienokia ar kitokia pilis čia vis dėlto jau turėjo stovėti. Senuose šaltiniuose Medininkai vadinami žeme. Tokiu vardu buvo vadinamos gentinės kunigaikštystės.
Aplink pilį yra kūręsis Medininkų miestas. Įsteigus parapiją, čia turėjo būti pastatyta ir bažnyčia. 1486 m. didysis kunigaikštis užrašė savo sakalininkui Kostiukui 4 kapas grašių: 2 iš Ašmenos ir 2 iš Medininkų karčemų. Karčemų laikytojai turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui mokestį, kuris būdavo ne tik renkamas, bet ir valdovo valia perleidžiamas. Karčemų buvimas Medininkuose rodo, kad jie, nors ir trumpai, buvo miestas, tik neturėjo miesto savivaldybės teisių. Lietuvos Metrikoje ir kituose valstybinio pobūdžio šaltiniuose nėra nei žinių, nei užuominų apie Medininkų miestiečius.
Didelei gyvenvietei kurtis vieta čia nepatogi. Arti nėra nei upės, nei ežero. Vietos gyvenimą, matyt, nulėmė pro pilį einančio kelio reikšmė. Keliai, kaip ir upės, labai lėtai keičia savo vagą. Jie tiek dabar, tiek tolimoje praeityje buvo ne tik naudingi, bet ir pavojingi: jais keliaudavo pirkliai ir kariai.Kraštui nuo priešo karių apsaugoti prie kelio, jungusio Lietuvą su Rusia, greičiausiai ir atsirado Medininkai. Toliau už jų stovėjo kita Lietuvos pilis — Ašmena. Senasis kelias dabar ištiesintas ir paverstas plentu. Tarp jo ir pilies — pieva.
Medininkų vardas sako, jog kadaise čia turėjo būti miškas, nes „mede“ vadinamas didelis miškas arba giria, o „medininku“ — miško sargas, eigulys — tas, kuris mišką sergėja.
Tai, kad pilis vieniša, išėjo jai į naudą. Jeigu aplink ją būtų išaugusi didelė gyvenvietė arba miestas, vargiai ji būtų išlikusi tokia, kokia yra šiandien. Ją griovė tik per Pirmąjį pasaulinį karą, kai vokiečių okupaciniai pareigūnai įsakė valstiečiams vežti pilies akmenis ant klampaus kelio. Išvežta akmenų, matyt, ne tiek daug, nes iš visų Lietuvos pilių Medininkų pilis nukentėjo mažiausiai. Ji nebuvo ir perstatinėjama — jai priklauso seniausios Lietuvos pilies vardas.
Medininkų pilis stovi už 32 km nuo Vilniaus centro. Ją, kaip senovės paminklą, „atrado“ XIX a. pirmosios pusės Vilniaus rašytojai romantikai — Mykolas Balinskis (1794—1864) ir Vla-dislavas Sirokomlė (1823—1862). M. Balinskis pilį minėjo kalbėdamas apie didžiojo kunigaikščio Kazimiero (1440—1492) sūnų Kazimierą, aprašė, kaip pilis atrodė. Ji esanti pono Apolinaro Grabovskio nuosavybė, susidedanti iš kelių medinių pastatų, apjuostų aukšta mūro siena. M. Balinskis pateikė sienos matavimo duomenų, taip pat savo samprotavimų apie pilies sienas, bokštus ir vartus.
V. Sirokomlė į savo knygą įdėjo Medininkų pilies piešinį ir poetiškų samprotavimų apie tai, kas šioje pilyje gyveno. Jis vaizdavosi, kaip čia tarp sienų ir bokštų vaikščiojo šlubčiodamas Algirdas, tamsaus veido, kumpa nosimi, ilga barzda ir išmintimi spindinčiomis akimis. Daug kartų čia buvojęs Jogaila bei kiti kunigaikščiai. Jis netgi nori pritarti 9 tomų Lietuvos istorijos autoriui Teodorui Narbutui (1784—1864), kad karalaitis Kazimieras miręs ne Vilniuje, kaip dauguma istorikų teigia, o Medininkuose. Pilyje buvusi didžiojo kunigaikščio Kazimiero vasaros rezidencija, kurioje jo vaikus mokęs garsusis lenkų istorikas Jonas Dlugošas (1415—1480). Kada pilis statyta — V. Sirokomlė neketino spėti, iik paminėjo, kad ji labai sena, kad apie jos atsiradimą nekalba nei tradicija, nei istorija. Pagal jo girdėtą legendą Medininkus ir Krėvą siejanti artima draugystė. Abi pilis statę vienu metu dievai ar milžinai. Jie buvę tokie stiprūs, kad, mūrydami sienas, vienas kitam skolinę įrankius svaidydami juos iš Medininkų į Krėvą ir atgal, nors tarp tų gyvenviečių — 4 mylios. Į klausimą, kada pilis pastatyta, galinti atsakyti archeologija.
Visa ši rašytojų romantikų spėjimu pagrįsta išmonė turėjo paįvairinti pilies istoriją. J. Dlugošas mokė Kazimiero vaikus, bet kad jis būtų lankęsis Lietuvoje ir gyvenęs Medininkuose, tokių duomenų jo biografijoje nėra. Kazimieras, kol buvo išrinktas Lenkijos karaliumi (1447 m.), gyveno sostinėje Vilniuje ir keltis j Medininkus, nors ir vasaroti, jam nebuvo reikalo. Išrinktas karaliumi, jis su savo šeima gyveno Krokuvoje ir į Lietuvą retai kada atvykdavo; ta dingstimi prieš jį net buvo ruošiamas perversmas. Atvažiavęs į Lietuvą, jis dažniausiai sustodavo Trakuose.
Kur kuris karalius yra gyvenęs ar ilgiau apsistojęs, istorikai sprendžia iš itinerarijo (sustojimų kalendoriaus). Jeigu didysis kunigaikštis duodavo kam nors raštą, jame pažymėdavo davimo datą ir vietą. Iš to sužinome, kad Jogaila yra buvęs Lydoje, Vytautas kalėjo ir Kęstutis žuvo Krėvoje, Kazimieras 1453 ir 1456 m. buvo apsistojęs Anykščiuose. Nėra žinios, kad jis būtų davęs kam nors raštą būdamas Medininkuose. Venecijos pasiuntinys A. Kantarinis aprašė, kaip jis 1477 m. ankstyvą pavasarį Kazimiero buvo priimtas Trakuose. Tas pats A. Kantarinis 1474 m. buvo Liubline ir aplankė 4 ten besimokančius Kazimiero sūnus, kurių mokytoju tuomet buvo greičiausiai ne J. Dlugošas, o Kalimachas (Buonacorsi) — akademijos Romoje steigėjas, popiežiaus Pauliaus II persekiojamas atbėgęs į Lenkiją ir miręs Krokuvoje 1496 m. Rašytojams romantikams, Lietuvos istorijos gerbėjams, atrodė neįtikėtina, kad Medininkų pilyje nebūtų gyvenęs karalius su karalaičiais.
V. Sirokomlės manymu, XVI a. pr. pilis jau buvusi apleista. Salia jos stovėjusi vienuolių karmelitų ar augustijonų bažnyčia, bet kada čia gyvenę vienuoliai ir kada išnykęs jų vienuolynas, jis nežinąs. 1812 m. bėgdama prancūzų kariuomenė buvo susimetusi į pilies kiemą pasišildyti ir šildėsi griaudama bei degindama medinius jos pastatus.
M. Balinskis XIX a. pr. pilies kieme matė keletą medinių pastatų, aukštą keturkampę pilies sieną, o už jos — fosą. Pagal jo matavimus siena buvo 249 uolekčių ilgio, 195 uolekčių pločio ir 16 uolekčių aukščio. Seniau, žinoma, ji buvusi daug aukštesnė. Sienos storis — daugiau kaip 2 uolektys; jos šiaurės rytų kampe — bokšto griuvėsiai. Bokštas kvadratinis, buvęs daug aukštesnis, trijų aukštų, kiekviename aukšte galėję būti po 2 kambarius su dideliais langais. Dar laikėsi senieji laiptai, kuriais iš apačios galima buvo užlipti į pirmą aukštą.
Tokia pilis, kokią matė ir aprašė M. Balinskis, išliko iki mūsų dienų. Todėl kiti autoriai, domėjęsi pilimi, savo aprašymuose pateikdavo skirtingų įspūdžių, bet ne naujų duomenų. Trumpai aprašytas pilies vardas pateko j enciklopedinius žodynus ir kraštotyros vadovus.
Lenkijai valdant Vilniaus kraštą, pilies griuvėsiai tvarkyti, siena saugota, tačiau didesnių lauko tyrinėjimų nebuvo. Tarybiniams istorikams ir kraštotyrininkams ilgokai teko verstis tomis pačiomis iš anksčiau paveldėtomis žiniomis. Po Didžiojo Tėvynės karo istorikas Romualdas Salūga apie Medininkus paskelbė net 2 beveik niekuo nesiskiriančius straipsnius. Nauja juose buvo tai, kad autorius plačiau ir vaizdingiau pateikė kronikų žinias apie Medininkų kraštą ir kryžiuočių žygius j pilį. Tokios žinios padeda suprasti pilies reikšmę valstybės gyvenime ir bent apytikriai nustatyti jos atsiradimo laiką.
Daug pilies paslapčių ėmė aiškėti 1955—1956 ir 1960—1962 m. architektui S. Lasavickui ir archeologui K. Mekui pradėjus lauko tyrinėjimo ir griuvėsių konservavimo bei restauravimo darbus. Dalis jų surinktų duomenų paskelbta, kita dalis saugoma Paminklų konservavimo instituto archyve. Šiuo metu jau galima ieškoti aiškesnio atsakymo į daugeli klausimų. Išvalius griuvenas, kiek kita kalba prašneko pamatai, bokštai, vartai, gynybinių įrengimų likučiai.
KADA PILIS STATYTA?

Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547—po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių. 1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M. Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski“. Kryžiuočiai užėmė vietovę ir 3 joje stovėjusias pilis; pilis sudegino, daug lietuvių karių išžudė ir 70 bajorų išsivarė į nelaisvę. Kitais (1312) metais naujai išrinktas magistru Henrikas Prūsas, arba Karolis Treviras, norėdamas parodyti savo karinius sugebėjimus, pasiėmęs du komtūrus, surengė žygį sausuma ir vandeniu. Ragainės komtūrą Vernerį pasiuntė su laivynu toliau, o pats su kitu komtūru išlipo ir patraukė į Žemaitiją prie Bisenos pilies. Verneris Nemunu nuplaukė į Lietuvą ir pasiekė „Merzysto“ pilį. Šią žinią M. Strijkovskis paėmė iš lenkų kronikininko Miechovitos, paraštėje pažymėdamas, kad Miechovita „Merzystą“ identifikuoja su Merkine (Merecz). M. Strijkovskis nuo savęs priduria, jog anksčiau čia buvusi pilis. Prieš tai paminėtos vietovės „Salsemlieiiski“ jis su niekuo neidentifikuoja. Iš kronikininko užrašyto pavadinimo atrodo, kad tai galėję būti arba Šalčininkai, arba Druskininkai.
Penktajam žygiui Henrikas iš Plocko savo kariuomenę padalijęs į 3 dalis ir pasiuntęs į 3 sritis (pavietus), kurias M. Strijkovskis vadina: „Miednicki“, „Krzywiczanski“ ir „Trywiczariski“. Čia jie maisto neradę, nes lietuviai viską iš anksto išslapstę, ir prisibadavę turėję grįžti. Lietuvos Medininkai esą už 4 mylių nuo Vilniaus. Kad tie Medininkai nebūtų painiojami su Žemaičių Medininkais, M. Strijkovskis, sekdamas Miechovita, pabrėžia, kad jie vieni nuo kitų esą toli. Žemaičių Medininkai nuo ordino sienos — už 12—13 mylių, o kryžiuočiai sakosi nužygiavę daugiau kaip 100 mylių, vadinasi, jie galėjo pasiekti Vilniaus Medininkus. 1315 m. tas pats Henrikas iš Plocko, užėmęs Bisenos pilį, nužudęs 80 lietuvių vyrų, perėjęs į Medininkų sritį ir ją nuniokojęs. Prie šios žinios M. Strijkovskis paraštėje pažymi: „Medininkai, kur šiuo metu Varniai“.
Dusburgo ir Jerošino kronikose Medininkai kaip karinio žygio tikslas pirmą kartą paminėti 1320 m. Žygis buvo didelis (jam vadovavo pats didysis magistras Henrikas iš Plocko), bet labai nesėkmingas. Lietuviai įvilioję kryžiuočius į tamsų mišką ir, nepaisydami jų narsumo, sumušę. Žuvę 29 ordino broliai (riteriai) ir pats magistras.
Tą patį įvykį aprašo ir M. Strijkovskis, remdamasis ne Dus-burgu, o Miechovita. Jis kartoja žuvusių žymių riterių vardus ir pareiškia, kad mūšis įvykęs Žemaičių Medininkuose, nors vokiečių tyrinėtojai ir maną, kad tuose Medininkuose, kurie netoli Vilniaus. Mūšio ir pralaimėjimo būta didelio. Kryžiuočiai kronikininkai nenurodo žuvusiųjų skaičiaus. Jie tik pamini savo brolius, ordino riterius, kurių paprastai į žygį vykdavo nedaug. Kitas šaltinis teigia, kad mūšis įvykęs sekmadienį ir kad žuvę 22 broliai ir 200 karių. Jeigu 1313 m. žygis į Medininkus nepavyko, tai 1320 m. didysis magistras galėjo jį pakartoti. Prieš Žemaičių Medininkus tokio didelio žygio nereikėjo rengti — jie buvo lengviau pasiekiami ir nuniokojami. XIV a. pr. kryžiuočių jau buvo veržiamasi toliau, į valstybės gilumą.
1385 m. ordinas suruošė didelį karo žygį į Ašmenos žemę. Jo kariuomenė atplaukė Nemunu ir Nerim ir net 3 savaites naikino kraštą iki pat Ašmenos. Kronikininkas pažymi, kad prieš tai čia jokia krikščionių kariuomenė nebuvo kojos įkėlusi. Sis įvykis buvo toks reikšmingas, kad aprašytas net trijose kronikose: Torunės analuose, Detmaro iš Liubeko ir Posilgės. Jos viena kitą papildo. Torunės analuose sakoma, kad kryžiuočiai nuėję 7 mylias už Vilniaus į Medininkų žemę („terram Medeniken“), Detmaras taip pat pažymi, kad 7 mylias už Vilniaus, tik nemini Medininkų vardo. Jis sako, kad radę labai turtingų kaimų, daug javų ir puikiai gyvenę, galvijus ir ypač avis buvę galima pirkti pigiai. Jie praleidę 21 dieną ir nuniokoję viską. Kad būtų užėmę ir sunaikinę pilį, Detmaras nemini. Posilgė Medininkų kraštą mini, sako, kad nuėję iki Ašmenos, bet nemini pilies. Torunės analuose pasakojama dar ir apie surengtas riterių pratybas. Visi trys šaltiniai vienodai teigia apie gana liūdną šio žygio pabaigą. Tuo metu, kai kryžiuočiai džiūgaudami niokojo Medininkų kraštą, Skirgaila ir Vytautas, surinkę daug vyrų, pastojo jiems kelią plaukiant upėmis atgal, persekiojo, neleido išlipti į krantą ir pridarė daug nuostolių.
Iš šio žygio aprašymo galima daryti išvadą, kad pilies Medininkuose dar nebuvo. Apie jos paėmimą arba sunaikinimą kronikininkai būtų ne nutylėję, o pažymėtų kaip didelį laimėjimą.
Tačiau tokia išvada gali būti per skubota. Reikia turėti galvoje kryžiuočių kariavimo būdus, kurie aiškėja iš XIV a. pab. magistro žvalgų sudarytų Lietuvos kelių aprašymų — vegebe-richtų. Iš tų aprašymų matyti, kad grobiamieji žygiai į Lietuvos gilumą būdavo klastingi. Būriai vykdavo ne įprastiniais pirklių keliais, o per miškus, brūzgynus ir net pelkes, kad nebūtų pastebėti ir užpuolimas būtų netikėtas. Tvirtas pilis jie apeidavo, jeigu nebūdavo pasiruošę jas pulti ir griauti. Jos būdavo laikomos pavojingomis, nes turėdavo savo įgulas. Net artėjant prie stambesnio bajoro sodybos, buvo įsakoma paruošti ginklus. Vykdami į žygius, kryžiuočiai apeidavo ne tik Vilnių, bet ir Kernavę, Maišiagalą. Puldami kurią nors žemę (lauko bendruomenę), ne visada puldavo joje esančią pilį. Taigi iš pilies nepaminėjimo dar negalima spręsti apie jos nebuvimą.
Medininkų sritis buvo puolama ir 1392 m., vadovaujant Vytautui, kai jis antrą kartą buvo pabėgęs pas kryžiuočius. Šį žygį aprašo 2 vokiečių kronikininkai — Posilgė ir Vygandas.
Pirmasis sako, kad žygiuojama buvo į Medininkus, nepridedamas, kas tie Medininkai. Antrasis Medininkus vadina žeme (terra). Juose kryžiuočiai praleidę 8 dienas. Apie kokį nors mūšį pačiuose Medininkuose nekalbama. Medininkai, matyt, nebuvo svarbiausias žygio tikslas. Smarkiausias mūšis įvyko dėl Gardino pilies. Šios pilies apsupimo metu Vytautas pastatęs net naują pilį ir pavadinęs Naujuoju Gardinu. Tas Gardino puolimas istorijoje plačiai žinomas, nes pilyje buvo ne tik lietuvių, bet ir lenkų kariuomenės įgulos, kurios puolimo metu laikėsi skirtingai.
1392 m. Medininkų paminėjimas nereikšmingas, nes ten nebuvo kaunamasi, ir pilies įgula, jeigu ji buvo, galėjo prisidėti prie Vytauto. Jos imti greičiausiai nereikėjo, todėl ir pasakoti nebuvo ko.
Pirmą kartą Medininkų pilis kaip karinis objektas paminėta 1402 m. Tais metais didysis komtūras Vilhelmas fon Helfenšteinas Medininkus pasiekė žygiuodamas per Vilnių. Siame žygyje kryžiuočių pusėje dalyvavo Jogailos brolis Švitrigaila. Kariuomenės skaičiumi, apginklavimu ir pasirengimu žygis buvo vienas iš didžiausių. Neįstengę paimti Vilniaus, kryžiuočiai brovėsi gilyn, užėmė Medininkus, sudegimo pilį („hus“) ir pasiekė Ašmeną. Nuo to laiko Medininkų pilis jau minima šaltiniuose. 1415 m. Vytautas joje parašė didžiajam magistrui laišką, o viename 1426 m. rašte Medininkus jis vadina savo pilimi („unserem husse Medni-ki“).
Iš suminėtųjų šaltinių galima spręsti, kad Medininkų pilis 1385—1402 m. jau buvo; vadinasi, ji turėjo būti pastatyta per šiuos 17 metų arba kiek anksčiau. Tai, kad 1387 m. Medininkuose įsteigta parapija, sakytų, kad tais metais ji buvo pastatyta arba statoma. Išeitų, kad Medininkų pilis statyta Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Lieka atsakyti į klausimą, kokia ji buvo — medinė ar mūrinė. 1402 m. kryžiuočiai pilį sudegino, tad kyla klausimas, ar ji galėjo būti mūrinė. Į šį klausimą atsakymą duoda akademiko M. Tichomirovo (1893—1965) paskelbtas „Rusų miestų sąrašas“, kuriame Medininkai vadinami mūriniais. Sąrašas datuojamas XIV a. paskutiniuoju ketvirčiu arba XV a. pradžia. Taigi šis šaltinis patvirtina prielaidą, kad 1385—1402 m. pilis buvo mūrinė. Kryžiuočių žinia, kad ji buvo sudeginta, tokiai išvadai neprieštarauja: sudeginti jie galėjo pilies kiemo medinius pastatus. Kaip Lydos ir Krėvos, taip ir Medininkų pilis turėjo mūrinę gynimosi sieną, o gyvenamieji rūmai ir ūkiniai pastatai buvo mediniai. Juos ir galėjo padegti naudodamiesi patrankomis, kurių degantieji sviediniai, darydami trajektoriją, perlėkdavo mūrinę sieną. (Panašiu būdu 1362 m. buvo padegta Kauno pilis.)
Literatūroje dėl Medininkų pilies pradžios yra skirtingų nuomonių. Pavyzdžiui, meno istorikas M. Moreliovskis (1884— 1963), 1934—1939 m. profesoriavęs Vilniaus universitete, savo vadove po Vilniaus kraštą teigė, kad pilis statyta ne anksčiau kaip XV a., o vėliausiame savo darbe, skirtame Trakų salos pilies stilistinei analizei,— kad XVI a. Istorikas, kuris remiasi rašytiniais šaltiniais, negali sutikti su tokiu nežinia kuo pagrįstu datavimu, bet jis lygiai taip pat negali pritarti spėliojimams, kad Medininkų pilis statyta XIII a. Nuomonei, kad juo paminklas senesnis, tuo jis vertingesnis, galima pritarti, tačiau vertė nustatoma lyginamuoju metodu. Lyginant Medininkų ir Gardino pilies mūrą, lengva pastebėti, kad pastarasis archaiškesnis (kitaip mūryti akmenys), o Gardino pilies statybos laikas tyrinėtojų išaiškintas. Atkastas ir Kauno pilies seniausias mūras. Medininkų pilies sienos mūrijimo technika naujoviškesnė, nepriskirtina XIII a.
PILIES ĮRENGIMAI

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas.
Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5—6 m aukščiau pamato. Juosta 2—3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad tos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom — iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs.
Pilies sienos iš kiemo — be jokio apvalkalo. Tik viršutinė sienos briauna, kur yra buvęs parapetas ir šaudymo angos, mūryta iš plytų. Iš jų mūryti sienos kampai, bokštai, angų arkos ir glifai. Plytos didelės, bet nevienodos — nuo 35,5X 16,6X10,7 iki 27,0X13, 0X6,5. Jas galima skirstyti j didžiąsias ir mažąsias. Didžiosios plytos naudotos glifams ir sąsparoms mūryti, o mažosios — išoriniam sienų apvalkalui. Buvo ir plonų plytų: iš jų mūryti bokšto perdengimų skliautai.
Plytos rištos vendiniu, arba baltišku, būdu (eilėje dvi plytas dedant išilgai ir vieną skersai). Toks plytų rišimo būdas plačiai vartotas XIII—XIV a. kai kuriuose vokiečių kraštuose, šiaurės Lenkijoje, Livonijoje ir dažnai vadinamas ankstyvuoju gotikiniu. Vendiniu būdu plytos rištos Krėvos ir Lydos pilyse. Medininkų plytos nuo Lydos ir Krėvos pilių plytų skiriasi tuo, kad pirmosios be braukų (rankos pirštais braukiant molyje padarytų griovelių), o antrosios — su braukomis. Plytos su braukomis laikomos senesnėmis.
Rišamasis skiedinys maišytas iš kalkių su smėlio ir žvirgždo priemaišomis. Jame pasitaiko kalkakmenio ir molio trupinių. Į skiedinį primaišyta truputis gipso ir išdegtos geležies rūdos. Toks pat skiedinys naudotas ir Krėvos pilyje. Lydos pilies skiedinyje aptikta medžio anglies trupinių, dėl to šio pastato siūlės atrodė tamsesnės. Medininkų ir Krėvos pilių pamatiniai mūro sluoksniai rišti ne kalkių skiediniu, o moliu. Tai davė progos kai kuriems tyrinėtojams spėti buvus net kelis statybos etapus: rišimą moliu jie priskyrė XIII a., o kalkių skiediniu —XIV a. Akmenų, medinių sijų ir plūkto molio konstrukcijos buvo naudojamos piliakalnių pylimams statyti, o akmenys ir plytos, rišamos moliu,— tik sienų pamatams, kur pakankamai drėgmės. Medininkų pilies pamatai storesnį už sieną. Tiriant sienas, aptikta gaisro ir remonto pėdsakų.
Sienos griuvėsių aukštis — 8—12 m. Apskaičiuota, kad, pilį naudojant karinei gynybai, sienų aukštis buvo 14—15 m. Prie pamatų sienos storis — 1,8—1,9 m, o viršuje — 1,4—1,6 m. Sienų viršuje buvo šaudymo angos. Ties jomis iš vidaus per visą pasienį ėjo galerija pilies gynėjams. Į ją gynėjai patekdavo per bokštą arba per pasieniais pristatytus medinius laiptus. Medininkų pilies sienose šaudymo angų neišliko, jų forma, išdėstymas ir skaičius nustatomas iš analogijos su Lydos pilimi. Medininkų pilies sienoje turėjo būti apie 280 šaudymo angų. Sienų aukštis ir storis rodo, kad pilis nebuvo pritaikyta gintis nuo šaunamojo ginklo. Tokiam ginklui plintant, pilių sienos žemėjo ir storėjo (iki 3 ir daugiau metrų storio). Lydos, Krėvos ir Medininkų pilys vienalaikės ir sudaro atskirą gardinių, arba aptvarinių, pilių grupę. Mūrinės pilys anksčiausiai atsirado centriniame Lietuvos valstybės teritorijos plote, kurį galima apibrėžti jungiant linijomis Kauną—Gardiną—Naugarduką—Krėvą—Vilnių—Kauną. Joms pastatyti reikėjo daug žmonių ir vyriausybės organizuotumo.
Medininkų pilis (su savo amžininkėmis) pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos. Didžiausias bokštas (apie 30 m aukščio) išmūrytas sienos šiaurės rytų kampe; jis — svarbiausia pilies dalis. Bokšte buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, bet jis turėjo ir gynybinę reikšmę — užpuolimo metu iš jo vadovauta visam pilies gyvenimui; taip pat stebėta, ar priešas nesiartina prie pilies. Didžiuliame pilies kieme mūrinių pastatų nebuvo. Užpuolimo atvejais jame slėpėsi apylinkės gyventojai.
Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilis laikytina seniausiu pilies tipu Pabaltijyje. Ankstyvosios mūrinės pilys buvo bokštai, arba, kaip juos lietuviai vadino, kuorai. Užsienio literatūroje pilis-bokštus vadina germaniškos kilmės žodžiu — bergfridu, slavų kraštuose — stulpu (stolp). Bergfrido bokštai paprastai buvo statomi pilies viduryje. Juos apjuosdavo grioviai, pylimai, medinių kuolų tvoros, sudarančios keturkampės arba kitokios netaisyklingos formos kiemą. Tokio tipo pilys-kuorai X—XII a. buvo plačiai paplitę Vakarų Europoje. Nemaža jų ,ir Kijevo Rusios žemėse, kurios tuo metu sudarė atskiras kunigaikštystes.
Medininkai yra nebe bergfrido, o tobulesnės sistemos, vadinamos kasteliu, pilis; tačiau tarp bergfrido ir kastelio kokios nors aiškios chronologinės ribos nėra. Jos buvo statomos beveik tuo pačiu metu, taikantis prie aplinkos. Kastelio tipo pilys dažniausiai statytos lygumose, o bergfridai — sunkiai prieinamose kalvose arba net kalnų viršūnėse. Svarbiausias tokios pilies įrenginys — bokštas. Medininkų pilies bokštas pastatytas ne įtvirtinimų viduryje, ne kieme, o mūrinės gynybinės sienos kampe. Pati pilis sudaro lyg aptvertą gardą, todėl tokios pilys ir vadinamos gardinėmis, arba aptvarinėmis, pilimis (analogiškai Vakarų Europos kasteliams).
M. Balinskis rašė, kad Medininkų pilies bokštas buvęs trijų aukštų; archeologinių tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad jo būta net penkių aukštų. Bokštas — keturkampio plano, jo ilgis — 15 m, plotis — 14 m, sienos ties pirmu aukštu — 2,9—3 m storio, aukščiau — 2,4—2,6 m. Iš perdengimų pėdsakų matyti, kad pirmuosiuose keturiuose aukštuose buvo lubos su mediniais balkiais, o viršutiniai aukštai perdengti iš plytų mūrytais kryžminiais skliautais. Bokšto stogas dengtas čerpėmis. Trijų viršutinių gyvenamųjų aukštų langai dideli, o apatinių — siauri švies-langiai {čia buvo rūsiai ir sandėliai). Yra išlikę laiptai iš vieno aukšto į kitą. Jų narveliai išmūryti sienų viduje. Į šaudymo angų galeriją ties trečiu aukštu galima buvo patekti iš ketvirto aukšto leidžiantis žemyn atskiru laiptų narveliu. Laiptų narveliams apšviesti jų sienose išmūryti siauri švieslangiai, pro kuriuos galima buvo stebėti aplinką. Reikalui ištikus, pro švies-langius galima buvo ir šaudyti.
Sis bergfrido tipo bokštas nebuvo vienintelis Medininkų pilyje, bet jis pagrindinis ir svarbiausias. Antras pagal dydį (9 m ilgio ir 8,5 m pločio) stovėjo ties pietinės sienos viduriu ir buvo išmūrytas išorinėje sienos pusėje. Jis taip pat buvo kelių aukštų, sujungtų mediniais laiptais. Lubų balkiai mediniai. Tyrinėjimų metu pirmame šio bokšto aukšte atkasta anga, perdengta apvalia iš akmenų sukrauta arka, pro kurią iš kiemo galima buvo patekti į bokštą. Be to, paaiškėjo, kad to aukšto sienos tik prišlietos prie aptvarinės sienos ir mūru nesurištos. Antro aukšto siena jau surišta su aptvarine siena. Iš to daroma prielaida, kad, pradėjus pilį statyti, šis bokštas nebuvo planuotas, tik mūrijimo darbams įpusėjus, statytojai sugalvojo įrengti čia vartus ir jų apsaugai išmūryti bokštą. Kokių nors kitokių plano pakeitimų nebuvo aptikta.
Rytinėje pilies sienoje taip pat yra buvę vartai ir bokštas, ne didesnis kaip trijų aukštų. Jis išmūrytas kiemo pusėje. Savaime aišku, kad, stovėdamas pilies kieme, flanginei gynybai jis netiko. Visi šio bokšto įrengimai skirti vartams ir jų apsaugai. Vartai buvo dvejopi: aukštutiniai ir žemutiniai. Aukštutiniais vadiname tuos, kurie įrengti aukštai sienoje; į juos patekti buvo galima nuožulniais tiltais. Rytiniame sienos bokšte buvo žemutiniai vartai, kurių angos slenkstis lygus su žeme. Šių vartų arka smaili, iš lauko uždengiama kilnojamuoju mediniu skydu. Įrengimai skydui mechaniškai kilnoti — pačiame bokšte. Jeigu priešui pasisektų skydą sudaužyti arba pakelti ir įeiti pro vartus, tada jį galėtų pulti bokšto gynėjai; jis atsidurtų lyg piestoje, grūdamoje iš viršaus. Tam buvo pritaikyti viršutinių aukštų perdengimai.
Antrieji žemutiniai vartai buvo ties vakarinės sienos viduriu, ten, kur dabar padarytas įvažiavimas į pilį. Siena toje vietoje išgriauta ir griuvenos slepia bokšto likučius. Reikia manyti, kad šių vartų bokštas buvo analogiškas rytiniam.
Aukštutiniai vartai buvo įrengti svarbiausiame, bergfrido tipo, bokšte, stovėjusiame šiaurės rytų kampe. Jų anga įrengta aukštai sienoje, 5 m nuo kiemo paviršiaus. Tiek iš lauko, tiek iš vidaus į juos būdavo patenkama mediniais pakeliamaisiais tiltais. Tai liudija surasti pavartės akmenys su skylėmis bėgū-nams ir guoliais tilto ašiai. Kadangi jie nenudilinti, iš to sprendžiama, kad mažai buvo naudojami. Iš kiemo pusės vartų anga uždengiama dvipusėmis durimis ant bėgūnų, o iš lauko buvo pakeliamasis tiltas. Šie vartai buvo naudojami tik išimties atvejais. Kasdieniniams reikalams pravertė vakarinėje sienoje esantieji žemutiniai vartai. Rytiniai vartai senųjų statytojų kažkodėl buvo užmūryti ir iš lauko užversti žemėmis.
Dabar ne visai suprantama, kodėl šioje pilyje net ketveri vartai; užpuolimo atveju juos nelengva buvo apginti (greičiausiai dėl to kai kurie ir buvo užmūryti), nors, antra vertus, reikalui esant, lengviau buvo iš jos pabėgti arba priimti pastiprinimus. Vėliau statytose pilyse vartų jau mažiau.
Archeologai nustatė, kad apsauginiai grioviai ir pylimai įrengti vėliau — išmūrijus pilies sienas, bokštus bei vartus ir užbaigus pilies statybą. Iš griovių išmestos žemės supiltos į šlaitus palei sieną. Jeigu grioviai būtų buvę iškasti statybos pradžioje, jie būtų trukdę pristatyti medžiagas statybai.
PILIES LIKIMAS

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių aptvarinės sienos mūrytos vienodai, visų trijų pilių sienų kampuose būta po vieną didelį gyvenamąjį bokštą. Visose jose yra aukštutiniai ir žemutiniai vartai. Ant išorinių sienų yra išilginės apdailos juostos, mūrytos iš plytų, rišant jas vendiniu būdu. Ne visai aišku, kokiais sumetimais vietom dėtas plytinis kiautas: yra nuomonė, kad estetiniais, o K. Mekas teigia, kad konstrukciniais. Tačiau jokių požymių nėra, kad plytinis kiautas būtų buvęs ant sienų iš vidaus. Konstrukcijos požiūriu tiek iš vidaus, tiek iš lauko jis buvo vienodai reikalingas arba nereikalingas. Plytų mūras negalėjo būti laikomas patvaresniu už akmens. Be to, kyla abejonių, ar ant visų sienų iš lauko yra buvusios tokios juostos. Abejonių nekelia tik šiaurės ir rytų sienos, kuriose tokios juostos tebėra, o tos abi sienos aiškiausiai matyti iš buvusio ir dabar einančio kelio. Tai ir leidžia manyti, jog pilies statytojai norėjo, kad ji būtų ne tik stipri, bet ir graži. Dėl plytinių ir akmeninių juostų pilies sienos, iš tolo žiūrint, atrodė margos, o iš lietuvių folkloro žinome, kad margas yra buvęs gražaus sinonimas. K. Meko manymu, akmeninės sienos be plytinio kiauto atrodžiusios pilkai baltos, nes buvusios kalkių skiediniu nuglaistytos. Skiedinys buvęs geras, dėl to pilies sienos ir išlikusios iki mūsų dienų. Nepaneigdami tokios minties, vis dėlto turime pripažinti, kad pilis mažai nukentėjo pirmiausia ne dėl sienų tvirtumo, o dėl to, kad ji anksti neteko karinės ir administracinės reikšmės.
Medininkų pilis išaugo ne iš piliakalnio. Ji nepriklausė ir jokiam gentiniam didikui. Rašytiniuose šaltiniuose neužsimenama apie jokį Medininkų kunigaikštį; savus kunigaikščius turėjo Alšėnai, Svyriai, Giedraičiai, Deltuva. Medininkai — ne feodalo rezidencija, jie statyti išoriniam priešui atremti.
Net ne visaį aišku, nuo kurio priešo buvo norima apsisaugoti ją statant — nuo kryžiuočių ar totorių. Kryžiuočiai ją ėmė puldinėti gana vėlai — jiems kelią pastodavo stipriosios Gardino, Vilniaus ir Trakų pilys. Totoriai Lietuvą puldinėti pradėjo beveik tuo pačiu metu kaip ir kryžiuočiai su kalavijuočiais. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių puolimai liovėsi, o totorių — sustiprėjo. XVI a. pr. Vilniaus miesto sieną imta statyti miestiečiams baiminantis totorių, o Medininkų pilis to paties amžiaus pradžioje, kaip matyti iš šaltinių, jau nebevertinama.
Didžiausią reikšmę pilis turėjo XIV a. pab. ir XV a. pr. Su kuriuo nors didžiojo kunigaikščio ar didiko vardu ji nebuvo siejama. Tai liudija Lietuvos metraščiai, kuriuose labai daug asmenų ir vietų vardų, o Medininkai tepaminėti vieną kartą Bychovco kronikoje aiškinant Vytauto žygius. XV a. antrojoje pusėje Medininkai minimi Lietuvos Metrikoje kaip valsčius, kuriame didysis kunigaikštis duoda bajorams valstiečių. 1467 m. Medininkų vietininku minimas Mockus Stromilka.
1514 m. Medininkai — paprastas Vilniaus apskrities dvaras, kuriame pilis neminima. Tų metų kovo 28 d. Žygimanto Senojo rašte, duotame dvaro valdytojui Vasiliui Simanavičiui Zilinskiui, nustatoma dvaro ūkio vedimo tvarka, o pilis net nebeminima. Keitėsi Medininkų valdytojai. Vasilis Simanavičius Zilinskis buvo kunigaikštis. Jis turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dovanotą Kričevo pilį, valdė Melniką. Po jo kaip Medininkų
dvaro valdytojai minimi Tomas Andriuškevičius ir Stanislovas Kiška. 1557 m. valakų įstatyme išvardyta, kur ir kada bus imamos duoklės bei renkami mokesčiai iš valsčių ir miestų. Medininkai paminėti tarp Nemėžio, Ašmenos, Krėvos ir Raudondvario (prie Vilniaus) kaip vieno pavieto dalis. Pilis vis dar laikoma didžiojo kunigaikščio nuosavybe, nors karinės arba administracinės paskirties ir nebeatlieka. Iš XVI a. (1551 m. lapkričio 27 d.) Lietuvos miestams uždėto sidabrinės mokesčio matyti, kad Medininkų reikšmė menka. Jie turėjo mokėti mažiausiai, tik 5 kapas grašių, tiek pat, kiek, pavyzdžiui, Krėvos, Ašmenos miestai. Tuo tarpu Vilnius privalėjo mokėti 500 kapų grašių, Kaunas — 100, Merkinė — 20, Punia — 15, Ukmergė — 10 ir t. t.
Saukiant bajorus į karą, buvo nurodoma, į kurią pilį rinktis arba sugabenti pašarą ir maistą. 1564 m. didysis kunigaikštis išsiuntinėjo raštą dėl rugių ir avižų pristatymo Lenkijos kariuomenei. Reikėjo vežti ne į Medininkus, o iš Medininkų. Kitais metais buvo šaukiami bajorai, bet Medininkams ir vėl nebeskiriamos pilies pareigos. Šie Medininkai nevirto miestu ar svarbesniu administraciniu centru. Miestu ir tokiu centru pasidarė Žemaitijos Medininkai, kur mūrinės pilies nebuvo. Tačiau ir Žemaitijos Medininkai neilgai gyvavo — juos nustelbė kitoje upės pusėje išaugę Varniai.
1517 m., grįždamas iš Maskvos į Vilnių, imperatoriaus pasiuntinys S. Herberšteinas pravažiavo Medininkus ir savo dienoraštyje užrašė, kad tai miestelis su apleista pilimi. Iš šių, nors ir trumpų, užuominų matyti, kad XVI a. pr., kai Vilniuje tebebuvo statoma miesto gynybinė siena, Medininkai kaip karinės atramos taškas nebebuvo vertinami. Jie buvo statyti tada, kai Vilnius kaip miestas buvo ką tik pradėjęs kilti. Jam išaugus, arti buvę Medininkai nebeteko didesnės reikšmės. Archeologai nustatė, kad XV a. pab. ar XVI a. pr. pilyje būta didelio gaisro, kuris sunaikino kieme stovėjusius medinius pastatus,
medines sienų konstrukcijas, šaulių galeriją ir t. t. Po to pilies kieme pastatyti mediniai pastatai, nes mūro pėdsakų nėra išlikusių. Didžiojo kunigaikščio dvaro valdytojai prižiūrėjo pilies sienas — jos buvo patogios dvaro apsaugai. Iš dvarų inventorių matyti, kad XVI a. ir mažų dvarų rūmai su ūkiniais pastatais ir kiemais buvo aptveriami, ir į patį dvarą galima buvo patekti pro vartus su bokštu sargyboms. Taigi Medininkų pilis gana anksti virto dvaro kiemu, o mediniams dvaro pastatams sunykus — dvaro daržu.
Yra išlikęs 1683 m. inventorius, iš kurio matyti, kad Medininkai priklausė kažkokiam Fridianiui. Greičiausiai tai buvo Džamas Baptistą Fredianis, pulkininkas ir architektas, ilgai bylinėjęsis su Vilniaus miesto magistratu dėl nesėkmingos tilto statybos per Nerį. Tiltas turėjo būti medinis, bet naujoviškas, su arka. Statybos nebaigus, prasidėjo ledonešis, ir tiltas kartu su ledais išplaukė į Nemuną padarydamas miestui didelių nuostolių. Dėl tų nuostolių padengimo ir buvo bylinėjamasi.
Tas pats Dž. B. Fredianis dirbo statant šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Tos bažnyčios fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas galėjo Medininkus jam padovanoti arba už uždirbtus pinigus jis pats galėjo ją nusipirkti. Iš inventoriaus matyti, kad tai būta skurdaus dvaro. Pilies viduje gyvenamasis namas mažas, šiaudais dengtas. Greta — arklidė, bravoras, du tvartai. Visi ūkiniai pastatai taip pat šiaudais dengti. Dvarui priklausė ir miestelis su turgaus aikšte, viena karčema ir keliomis gatvelėmis.
GARDINIŲ PILIŲ STILIUS

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių nežymius skirtumus nulėmė topografinės sąlygos. Krėvos apylinkės pakankamai kalnuotos, čia pilį galima buvo pastatyti kurioje nors kalvoje, tačiau žemuma numatyta sąmoningai, laikantis iš anksto pasirinktos moduliacinės ir kompozicinės sistemos. Šios trys pilys vertintinos ne tik kariniu, fortifikaciniu, bet ir estetiniu architektūriniu požiūriu.
Nieko nėra lengviau kaip prisegti etiketes „lietuviškai savita, originalu, nepakartojama“ ir atsisakyti ieškoti ryšio su to meto daile ir architektūra, su jų stiliais už Lietuvos sienų. Romaninė ir gotikinė architektūra, galima sakyti, apėmė visą Europą, tačiau prancūzų gotiką lengva atskirti nuo anglų, italų ar vokiečių. Senosios lietuvių pilys stilistiškai buvo giminiškos Europoje vyravusioms architektūros kryptims, todėl svarbu nustatyti — kokioms.
Visų trijų pilių akmenų mūrijimas vienodas, Europoje gana retai pasitaikantis. Lygindami net su netolimoje kaimynystėje esančia Naugarduko pilimi, pamatysime skirtumą. Naugarduko pilies mūro kiautas viduje ir išorėje mūrytas iš plytų, o vidurys prigrūstas smulkių akmenų, plytų nuolaužų ir kalkių skiedinio. Gardino Koložės cerkvėje lauko akmenys — tik sienų dekoratyviniai elementai, išdėstyti fasaduose simetriškai ir nugludinti taip, kad net blizga.
Lietuvos pilys iš daugelio Europos pilių išsiskiria visų pirma akmens mūrijimu. Štai ką apie Baltarusijos pilis rašo architektūros istorikas V. Čantūrija: „Pagal statybines medžiagas Baltarusijos pilių architektūra skirstoma j medinę ir mūrinę. Negalima sakyti, kad mediniai įtvirtinimai buvo pirmasis, vėliau išstumtas pilių statybos etapas. Medinių ir mūrinių pilių statyba vyko paraleliai, betarpiškai ir dažnai vienodai sprendžiant gynybinius uždavinius. Medinių pilių statybą lėmė ne tik tai, kad buvo miškų — geros statybinės medžiagos, bet ir tradicinis baltarusių mokėjimas dirbti su šia medžiaga. Kai kada mūrinės ir medinės architektūros elementai susipina viename ir tame pačiame objekte. Pavyzdžiui, Oršos pilyje ant mūrinių sienų buvo mediniai bokštai, o Vitebske į bendrą medinę įtvirtinimų sistemą buvo įkomponuoti mūriniai bokštai. Šie pavyzdžiai rodo, kad akmuo ir medis gynybiniuose Baltarusijos įrengimuose vienas kitą papildė .
Netgi per 1558- 1583 m. karą Ivanas IV aplink Polocką statė ne mūrines, o medines pilis, Baltarusijos teritorijoje, įėjusioje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, mūrinės pilys buvo statomos tik vakarinėje dalyje, lietuvių kaimynystėje. V. Čan-tūrija šį reiškinį aiškina taip: „Šitoms žemėms iki XV a. grėsė nuolatinis pavojus iš kryžiuočių. Stipri gynybinių įrengimų linija ėjo per Trakus, Vilnių, Medininkus, Gardiną, Naugarduką, Lydą ir Krėvą. Centriniuose ir rytiniuose Baltarusijos rajonuose esančios mūrinės citadelės atsirado vėliau, tik XVI—XVII a.“
Minėtosios pilys gynė kraštą nuo kryžiuočių, betgi apskritai pilys buvo statomos ir prieš totorius, ir prieš savuosius kunigaikščius. Jos buvo statomos gynimosi tikslais, o tautų arba kraštų, kuriems nebūtų reikėję nuo ko nors gintis, ankstyvojo feodalizmo epochoje negalėjo būti. Lietuvoje mišrios konstrukcijos pilių, kokios buvo Oršos, Vitebsko pilys, nebuvo. Baltarusijos dalyje, priklausiusioje Kijevo Rusios valstybei, mūrines cerkves imta statyti daug anksčiau negu Lietuvos mūrines bažnyčias, tačiau su mūrinėmis pilimis buvo atvirkščiai. Mūrinės cerkvės Polocke, Vitebske ir Gardine atsirado XII a., tačiau įtakos Lietuvos pilių architektūrai jos negalėjo turėti. Jų kita paskirtis ir kita statybinė medžiaga. Cerkvės nebuvo statomos iš lauko akmenų riedulių, kuriuos surišti daug sunkiau negu plytas, išdegtas iš molio arba padarytas iš uolų akmens. Senovės Egipto statybininkai piramidžių akmenims sutvirtinti nevartojo jokių skiedinių: plokštės šliejosi viena prie kitos, jas laikė jų pačių svoris. Kalkakmenio luitai taip pat buvo suleidžiami taip, kad į jų tarpą neįmanoma įkišti peilio ašmenų. Rišamosios medžiagos nevartojo senovės graikai ir romėnai. Kalkių skiedinys — viduramžių išradimas. Jis buvo labai nevienodos sudėties. Sienoms mūryti iš riedulių reikėjo ne bet kokio, o ypač gero kalkių skiedinio.
Kad gesintos kalkės būtų patvaresnės, jos būdavo pūdomos keletą metų specialiose duobėse. Nestandartinio formato plytų arba akmenų sienoms mūryti buvo naudojamas stambiagrūdis kalkių skiedinys (kalkių tešla, sumaišyta su žvyru arba smulkia plytų skalda). Sukietėjęs toks skiedinys prilygdavo dabartiniam aukščiausios rūšies cementui.
Lietuvoje vartota statybinė medžiaga buvo nepaslanki išradingoms dekoracijoms, o pagal jas lengva būtų nustatyti architektūros stilių. Visų trijų pilių planas stačiakampis, o Lydos — panašus į kvadratą. Sienų monumentalumas, pusapvalės arkos ir detalių santūrumas — romaninės architektūros požymiai. Betgi Medininkų pilies bokšte yra perdengimų kryžminiu skliautu, kai kurios angų arkos smailios, laužytos — o tai būdinga gotikiniam stiliui. Panašu į dviejų stilių sintezę. Ar toks reiškinys nepastebimas kaimyninėje Livonijoje, kuri nuo XIII iki XVI a. buvo glaudžiai susijusi su Vokiečių imperįja? Viešpataujančią klasę Latvijoje ir Estijoje sudarė beveik išimtinai vokiečiai. Todėl šių šalių architektūra panaši į vokiečių architektūrą. Tačiau, kaip pažymi estų architektūros istorikas V. Vaga, panaši tik pačiais bendriausiais bruožais. „Atskiros vokiečių architektūros vystymosi fazės ne visada rasdavo atgarsį Livonijos architektūroje, vokiečių architektūros vystymosi dėsniai ne visada buvo taikomi Latvijoje ir Estijoje. Čia visų pirma galima atkreipti dėmesį į pastangas statyti bazilikos ar halės tipo bažnyčias: šių pastangų etapai iš esmės skiriasi nuo to paties proceso Vokietijoje“‘. Didžiausią įtaką vokiečių architektūra dariusi miestų statybai. Pilių statyba iki visiško Estijos ir Latvijos užkariavimo buvo panaši į Naugardo ir Pskovo architektūrą. Iki XIV a. vidurio žymų vaidmenį Pabaltijyje vaidino Gotlando salos mūrininkai. Tačiau, V. Vagos teigimu, ankstyvoji mūrinė Livonijos architektūra nebuvo Vakarų Europos arba Naugardo architektūros atgarsis. Joje nėra aklo svetimų formų mėgdžiojimo, nėra jų mechaninio perkėlimo į naują dirvą. Livonijos architektūroje nemažai originalių dalykų ir kūrybinio išradingumo. Vis dėlto ji nesudaro savos atskiros mokyklos ir sunkiai priskiriama kuriam nors pagrindiniam Europoje vyravusiam stiliui. Joje pastebimas perėjimas nuo romaninės prie gotikinės architektūros.
Livonijoje susiduriame su panašiu reiškiniu, kokį aptikome Lietuvoje, tyrinėdami Medininkų ir kitas gardinio tipo pilis. Livonijos, kaip ir Lietuvos, XIV a. mūrinė architektūra pasižymėjo formų paprastumu ir pastatų monumentalumu, lygių plokštumų pamėgimu, vengimu pabrėžti dekoratyviškumą, sudėtingų detalių kombinacijos atsisakymu. Tiek Lietuvoje, tiek Livonijoje pirmieji mūriniai pastatai buvo pilys. XIII—XIV a. Latvijoje ir Estijoje buvo pastatyta apie 150 pilių. Iš visų Europos šalių Livonija buvo tankiausiai nusėta pilimis. Livonijos pilys sudaro vienodžiausia statybos ir architektūros paminklų grupę. Kaipgi paaiškinti ankstyvajai Pabaltijo architektūrai būdingą reiškinį — perėjimą nuo romaninės prie gotikinės architektūros? Reikia pažvelgti plačiau į Rytų Europos architektūrą, kurioje susiklostė rusų stilius, dažnai vadinamas rusų bizantikos stiliumi. Nagrinėjant šį klausimą, būtina remtis naujausia tarybine literatūra.
Kai Kijevo Rusioje po krikščionybės įvedimo buvo pereinama nuo medinės architektūros prie mūrinės, Vakarų Europoje prasidėjo romaninio meno suklestėjimas, apėmęs XI ir XII a. Būdamos arčiausiai Vakarų Europos, su romaninio meno pasauliu susisiekė Haličo-Volynės ir Polocko kunigaikštystės. Per šias dvi kunigaikštystes ir pateko romaninės architektūros formos į rusišką dirvą. Nemažą vaidmenį romaninio meno formų asimiliacijoje suvaidino Naugardas ir Pskovas, iš seno turėję glaudžių prekybinių ryšių su Vakarais. XII a. antroji pusė ir XIII a. pirmasis trečdalis buvo glaudžiausių ryšių tarp Kijevo Rusios ir Vakarų epocha. Totorių^ įsiveržimas nutraukė šį suartėjimo procesą. XII a. romaninį stilių keitė gotikinis, plitęs iki XVI a. Gotika Rusijoje nerado atgarsio. Totorių-mongolų jungo laikotarpiu Vakarų Europos ir Rusios meno keliai išsiskyrė.
Nauji aktyvūs Kijevo Rusios ryšiai su Vakarų pasauliu prasidėjo paskutiniame XV a. ketvirtyje, kai Ivanas III pakvietė iš Italijos įvairių meistrų Maskvos Kremliui statyti ir dekoruoti. Tie meistrai atnešė šiaurės Italijos renesanso tradicijų. XVI a., kai Vakaruose renesansas pasiekė savo zenitą ir paplito manie-rinė kryptis, vėl prasidėjo rusų meno atsiskyrimas nuo Vakarų.
Svarbiausi prekybos keliai, jungę Rytų Europą, buvo Dunojus, Magdeburgas ir Pabaltijys. Šių kelių reikšmė keitėsi priklausomai nuo politinių įvykių. Jais patekdavo į Rusią pavieniai amatininkai ir keliaujančios cechų grupės. Iki bažnyčios skilimo 1054 m. religija šiems ryšiams netrukdė. Tik XII a. pr. ėmė reikštis priešiškumas Romos katalikams, tačiau tuo metu jis nebuvo dar toks stiprus kaip vėlesniais laikais. XIII a. pirmojoje pusėje Kijeve veikė dominikonų vienuolynas, nuo 1184 m. Naugarde — vokiečių šv. Petro bažnyčia, o nuo XII a. pab.— gotlandiečių šv. Ulavo bažnyčia. Šiose bažnyčiose pamaldos būdavo laikomos lotynų kalba; visi kulto dalykai buvo vakarietiški. Romaninis stilius paveikė rusų architektūrą, nors ne iš karto. XI a. Kijevo ir Černigovo pastatuose romaninės architektūros pėdsakų nėra. Statyba, planiniu sprendimu bei išorės dekoru šių miestų pastatai panašūs į Konstantinopolio bizantinės architektūros pastatus. Ankstyvąjį ir neabejotiną romaninės architektūros poveikį rusų kultūros istorikas V. Lazarevas randa Naugardo šv. Sofijos sobore, pastatytame 1045—1050 m. Tačiau nei šio soboro, nei kitų XII a. pab. ir XIII a. pr. rusų architektūros paminklų negalima priskirti romaniniam stiliui — tėra to stiliaus įtaka.
Gotika nedarė rusų architektūrai ir apskritai menui įtakos ne tik dėl totorių-mongolų antplūdžio, bet ir dėl katalikų bažnyčios agresijos, kurią vykdė kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai. Antra vertus, nemažą vaidmenį swaidino gotikinės architektūros konstrukcijų specifika. Iš jos negalima buvo pasisavinti kurį nors vieną elementą. Šios grupės pilys buvo tarsi stilistinis įvadas į gotiką, todėl jas be didelės rizikos galima pavadinti progotiki-nėmis. Vietiniai gotikos skirtumai daugiausia dekoratyviniai. XIII—XIV a. rusų meistrai architektūroje, ypač fortifikacinėje, daug ką skolinosi iš romaninio, o ne iš gotikinio stiliaus.
Turint bendrą Rytų Europos XII—XIV a. architektūros krypčių vaizdą, darosi aišku, kodėl Lietuvos ir Livonijos ankstyvąsias pilis sunku priskirti kuriam nors vienam Vakarų Europoje vyravusiam architektūros stiliui, kodėl Medininkų pilyje galima rasti romaninių ir gotikinių elementų. Iš Vakarų į Rytus romaninės architektūros įtaka plito tam stiliui baigiantis ir atsirandant gotikai. Gotika rusų-pravoslavų žemių nepasiekė, jos įtakos sferoje atsidūrė Livonija ir katalikiškoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių negalima pavadinti nei romaninėmis, nei gotikinėmis, o vėliau statytose pilyse ir ypač kulto pastatuose neabejotinai vyrauja gotikinė konstrukcija bei dekoras.
PAMINKLO VERTĖ

Baigdamas prisimenu pokalbį su senute, pilies saugotoja. Ji skundėsi tais lankytojais, kurie pilyje elgėsi nepagarbiai ir įspėti atsikirto: „Vieta juk ne šventa“.
Kulto pastatų interjerai su paveikslais, skulptūromis, vitražais veikia lankytojų jausmus. Tačiau ne mažiau puošnūs yra buvę ir dvarų rūmai. Kartais pamirštame, kad juos dažniausiai puošdavo žymūs architektai ir dailininkai. Maža to, kai kuriuose feodalų rūmuose yra buvusios bibliotekos, paveikslų galerijos, orkestrai; juose yra svečiavęsi arba gyvenę žymūs rašytojai, dailininkai, istorikai. Feodalinės, kaip kiekvienos kitos klasinės visuomenės, kultūroje buvo reakcinės ir pažangios kryptys, kurios reiškėsi pasaulėžiūra ir ideologija. Tik visa tai žinant, galima pasakyti, ko vertas tas ar kitas paminklas.
Neretai nusiskundžiama, kad barokiniai ar klasicistiniai dvaro rūmai žalojami naudojant juos ne kultūros ar buities, o ūkio reikalams arba jie paliekami nykti tušti. Neužtenka paskelbti, kokio amžiaus ar kokio stiliaus pastatas. Ne stilius lemia paminklo vertę, o jo istorinė reikšmė. Jeigu pastatas pagal paskirtį nepritaikytas dabarties reikalams, jis laikomas apleistu, nors prikalta lentelė ir skelbtų, kad tai paminklas, saugomas valstybės. Toks restauruotas, bet nebaigtas tvarkyti paminklas — Panemunės pilis (Gelgaudų pilis Vytėnuose). Greta jos parkas su tvenkiniais — ideali vieta poilsio namams.
Medininkų aplinka skurdi: medžiais ir krūmais apaugusi tik pilies fosa, bet užtat pilis yra prie didelio kelio, ir į ją užsuktų daugiau keliautojų, jeigu pilies kieme vietoj išnykusių gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų būtų vieta, kurioje galima būtų pailsėti. Tada atsirastų laiko pagalvoti, ką gali papasakoti pilies akmenys, kada ir kokie žmonės juos kilnojo, ko jie savo darbu siekė.
Miestuose prie gatvių ir aikščių yra lentos su užrašais, aiškinančiais, kuo nusipelnė tas žmogus, kurio vardu gatvė ar aikštė pavadinta. Reikėtų, kad ir Medininkuose prie pilies vartų atsirastų lenta, kurioje paeiliui būtų surašytos svarbiausios pilies istorijos datos. Jeigu tarp kitų žinių bus paminėta, ką čia veikė apsistoję Napoleono kareiviai, keliautojas turės prisiminti 1812 metų karą. Jeigu prisiminimo neužteks, kils noras apie tą karą pasiskaityti istorijos vadovėlyje arba enciklopedijoje. Ėmus samprotauti, kokiam stiliui pilies architektūra priklauso, reikės kreiptis į Europos kultūros istoriją.
Jeigu praeities kūrinys dabarties žmonių nedomina, jis nelankomas pažinimo ar pagerbimo tikslais, tas kūrinys, panašiai kaip neskaitoma knyga, yra ne paminklas, o daiktas seniena.
Medininkų pilis turi išlikti tokia, kokia yra, o turistai ar šiaip keliautojai, susipažinę su jos praeitimi, suvoks istorinę bei estetinę šio statinio vertę. Tuomet pilies saugotojams nereikės apgailestauti, kad ji nepasižymi stulbinančiomis legendomis.

1984